Vasarą dalyvavau Filipinų pirmojoje mentorystės konferencijoje skirtoje organizacinei mentorystei “Prisiliečiant prie mentorystės vertės organizacijoje”.

Jos metu nuskambėjo man įstrigusi mintis, kad kad filipiniečiai dėl savo kultūros suformuotų savybių visi natūraliai mentoriauja. Jų šalyje klausimai kyla tik dėl tikslingos organizacinės mentorystės.

Organizacijoms tik reikia žinių kaip susikurti sėkmingą mentorystės programą ir susieti ją su strateginiais įmonės tikslais.   Tačiau nei mentoriams, nei mentee mokytis  kaip mentoriauti jau nebereikia.

Tai priminė mano ankstesnį pokalbį su kolege, daug dirbančia mentorystės srityje. Tuomet ji taip pat paminėjo pavyzdį iš savo praktikos, susijusi su tam tikromis šalimis, kuriose mentorystė tarsi įrašyta gyventojų DNR.  

Viena iš jos minimų šalių buvo Izraelis. Pasikvietusi į tarptautinę mentorystės programą ekspertus iš Izraelio, pastebėjo, kad įvadiniai mokymai apie mentorystę jiems ne itin ir reikalingi. Jie mentoriauja net nesusimąstydami ir nuolat.   Tad mentoriams reikalingos kompetencijos jau yra asmenybės dalis. Mentoriaus vaidmenis jie atlieka natūraliai.

Žvilgtelėjau informacijos apei mentorystės situaciją Izraelyje.  Susidėliojo vaizdas, kad tiesiog visoje šalyje, įvairiose srityse mentorystė yra plačiai naudojama.

Yra sukurta daugybė formalių mentorystės programų, kurių metu didelė dalis gyventojų ( vienu ar kitu gyvenimo periodu, vienoje ar kitoje veikloje) į tas programas įsitraukia. 

Jie pradeda mentoriauti jau mokykloje.  Tad neverta ir stebėtis, kad tokioje šalyje mentorystė yra tarpusi kasdienybės dalimi. Tai būtent ir yra tai, ką vadinu mentorystės kultūra. Tiek organizacijoje, tiek šiuo atveju konkrečioje šalyje.

Kuomet:

• suskuriame skirtingas mentorystės programas skirtas skirtingoms tikslinėms grupėms; 

• dauguma organizacijos darbuotojų jose dalyvauja tiek kaip mentee, tiek kaip mentoriai

Tuomet:

• ilgainiui jose įgytas kompetencijas jau taiko savo kasdienybėje apie tai net nebesusimąstydami. 

• tai kuria didelę vertę organizacijai bei šaliai.

Mano minėtos mentorystės konferencijos metu buvome pakvieti pasvarstyti ir pasidalinti mintimis apie tai, kokios mentorystei būtinos kompetencijos būdingos kiekvieno mūsų tautai.  

Koks jūsų tautos bruožas padeda mentorystėje jūsų šalies mentoriams ir mentee?

Kiekvienas namuose manau surastumėte skėtį. Ir dauguma jį kasdien turite ar rankinėje, ar mašinoje, ar dar kur nors po ranka.

Na, o jei kasdien nesinešiojate, tai žvilgtelėję į orų prognozę ar per langą ir sužinoję kad lyja arba gali lyti, išeidami pasiimsite ir jį – skėtį.

Juk kai aplink pliaupia lietus, o jums būtina nueiti iš taško A į tašką B, tikrai norisi ten nusigauti kiek tik įmanoma patogiau. Kam gi patinka būti čaižomam vėjo gūsių nešamo lietaus tiesiai į veidą.

Skėtis gal ir nepadeda išvengti lietaus, bet padeda toje nemieloje situacijoje jaustis nors truputį apsaugotu.

Mentorius tai pat nepadės jums išvengti visų sunkumų (kaip ir negalime išvengti lietaus ar pūgos)  kurie laukia jūsų:

• pakeitus darbą ar ieškant galimybių karjeros pokyčiui; 

• sukūrus verslą; 

• grįžus į darbą po ilgesnės pertraukos (pusmečio ir ilgiau); 

• iškilus problemoms šeimoje; 

• susidūrus su sunkia liga; 

• susidūrus su visom kitom situacijom, kuomet nesijaučiate gerai ir nežinote kaip tai pakeisti.

Tačiau mentorius, savo patirties ir kompetencijų dėka, gali laikyti virš jūsų galvos skėtį!

Nors lietus ir siaučia, tačiau, kai kartu per tą lietų eina ir pakeleivis, kuris dar ir skėtį paskolina, keliauti jau daug lengviau:

• kai kažkur kluptelim, jis mus palaiko ir padeda pamatyt situaciją iš kito kampo; 

• kai pastebi, jog nematome ir keliaujame tiesiai į stulpą, gali sustabdyti; 

• savo žinių dėka gali parodyti jums tiesų kelią, kad neklaidžiotumėte aplinkeliais; 

• kai jaučiamės pasimetę ir bijantys (nes juk šalta, tamsu, lyja, žaibuoja…) paguodžia ir parodo, kad ne viskas taip jau ir juoda; 

• kai nesuprantam, užduoda klausimą, kuris tarsi užsklandą mums nuo akių nuima ir viskas paaiškėja; 

• kad būtų lengviau, supažindina su kitais žmonėmis, kurie ateityje galėtų būti mūsų pakeleiviai.

Tad mentorystė, kaip ir skėtis, padeda iš taško A į tašką B nusigauti daug paprasčiau!

Ar jau pradėjai dairytis mentoriaus? 😉

Sėdžiu prisijungusi TEAMS susitikimui su mentee. Bet jis neprisijungia.

Žinutės, kad neprisijungs irgi nėra.

Brūkšteliu pati  jam žinutę, kad esu prisijungus ir domiuosi ar viskas gerai. Atsakymo nėra.

1 klaida

Neprisijungti sutartam susitikimui.

Taip, žinau, kad visko gali atsitikti. Bet tuomet skambini, rašai žinutę ir įspėji savo mentorių, kad kažkas pasikeitė, nutiko ir negali prisijungti.

Jei tokia situacija išimtis, o ne nuolatinis susitikimų perkėlimas, nuolat ištinkančios problemos, tuomet kiekvienas mentorius tikrai supras ir perkels susitikimo laiką.

Mano atveju, tai jau antras bandymas susitikti. Buvome suplanavę susitikimą prieš savaitę. Skyriau tam laiko. Likus 11 min. iki susitikimo gavau iš mentee žinutę, kad jis dar nėra laisvas ir, kad turim nukelt susitikimą rytdienai, arba bent jau pavėlinti pusvalandžiu.

 Dėl turimo kito susitikimo, vėliau prisijungt negalėjau.  O rytdiena buvo šeštadienis, tad nesutikau.  Sutarėm kito sustikimo laiką po savaitės.

Šiuo metu ir esu būtent tame kitos savaitės susitikime ir rašau šį blogo įrašą.

Na, nes susitikime esu viena. Nusprendžiau likti prisijungus Teams susitikime ir laukti. Maža ką. Eksperimentas. O pati tuo tarpu rašau.

 On-line susitikimų privalumas, kad net jei mentee neatėjo, t.y. neprisijungė – tiesiog toliau dirbu. Bet jei neateitų į susitikimą gyvai, būtų liūdniau…

 Kita vertus  ir TEAMS susitikimo atveju, aš savo penktadienio vakarą būčiau suplanavusi kitaip, jei būčiau žinojusi, kad susitikimo su mentee neturėsiu.

Ar tai vienkartinė situacija nutikusi tik man, atsitiktinumas?

Ne.

Ir dėl to man tikrai gaila. Juolab, kad tokie atvejai beveik visada pasitaiko tose programose, kuriose mentoriai savanoriauja arba tuomet, kai visas mentorystės išlaidas dengia organizacija. Abiem atvejais pats mentee už mentorystę nemoka.

2 klaida

Paprašyti, kad tau mentoriautų, kai nežinai kam tau to reikia.

Pastaruoju metu turėti mentorių tampa madinga. Nežinau ar man jo reikia, bet jei yra galimybė  tai ir imu.  O jei dar galiu pasirinkti mentorių nemokamai kokioje nors programoje, tai būtinai renkuosi. Pažiūrėsiu ką jis man čia parodys.  Gal pravers.

___________________

 „Vieną kartą Alisa priėjo išsišakojusį kelią, o medyje pamatė tupintį Češyro katiną. Mergaitė jo paklausė: 

– Kuriuo keliu man eiti?

– O kur tu nori nueiti? – toks buvo katino atsakymas.

– Aš nežinau,  – pasakė Alisa.

– Tada nėra jokio skirtumo.“ (Lewis Carroll, Alisa stebuklų šalyje)

___________________

Vieno mentee man pateikta informacija apie tai ko jis siekia, kuo galėtų mūsų konkretus mentorystės santykis būti naudingas, man priminė šį katino ir Alisos dialogą.

“Atėjau į šią programą pažinti bei išklausyti žmonių nuomonių bei žinių iš įvairiausių verslo sluoksnio…“

Vėliau paminimos interesų sritys – dirba finansų srityje, domisi kripto valiutomis, akcijomis. Nei viena iš šių sričių nėra mano. Bandau suvokti kuo vis tik galiu padėti.

Vėl užklausus kitais žodžiais apie tikslą, kuo galėčiau būti būtent aš naudinga, gaunu atsakymą “Viena iš pagrindinių priežasčių būtų ilgametė patirtis mentorystės srityje, kas tikrai teigiamai įtakotų mano patirti bendraujant su jumis“.

Tuomet įvardijamos sritys. Kitos. Komunikacija. Marketingas. Na, nors ir įvardijo jau kitas sritis, bet ir jos ne mano!

Ko tikisi iš manęs?

„Būtų labai pravartu ir naudinga išgirsti jūsų istoriją, patirtas klaidas, išmoktas pamokas, bei sėkmingas strategijas, kurios jums padėjo šiandieną būti ten, kur dabar esate.“

Nusprendžiu, kad viską aptarsime pirmojo susitikimo metu ir daugiau nebeklausinėju.

Žinoma, galite paprieštarauti sakydami, kad mentee žinojo, ko nori, t.y. norėjo išklausyti mano asmeninę istoriją.

 Bet mentorystė nėra žmonių biografijų klausymasis.

Taip, mentorius dalinsis sava patirtimi, padedant mentee susidėlioti savus sprendimus.

Tačiau mentorystė,  tai mentee ir mentoriaus bendras darbas.  Ir mentee įdirbis tame visada bus didesnis.

Ir dar kartą sakau “Taip”.  Jūs tikrai teisūs.

Kartais mentorystės reikia tam, kad mentee susidėliotų  savo tikslus mentorytei, kad žinotų kaip būti mentee 😊. Tai mentorystei keliamas tikslas galėtų būti  išsiaiškinimas, susivokimas, kaip mentorystė galėtų padėti arba kur link mentee nori eiti. Tuomet jau būtų galima ieškoti kito mentoriaus, kuris galėtų pagelbėti vienoje ar kitoje srityje.

Nebijokime to taip ir įvardinti, kad gal mentoriaus reikia tiesiog minčių susidėliojimui kuo man mentorystė apskritai galėtų būti naudinga. To reikia tam, kad būtumėt mentee, kuris žino kaip turėtų elgtis ir kaip padėti mentoriui jam – mentee –  padėti.

Bet jei tikitės, kad įvairių sričių ekspertai jums tiesiog pasakos savas istorijas, dalinsis išmintimi, o jūs tiesiog šiaip klausysitės, tai mentorystė yra ne apie tai. Tuomet tai bus tiesiog pokalbis su kitu žmogumi, pranešimas, paskaita ir pan.

Mentorystėje abu esame mąstymo partneriai. Mentorius pasitelkdamas savo patirtį konkrečioje srityje padeda mentee judėti pirmyn, bet visą “medžiagą“ susitikimui atsineša mentee.

Jei pasirinkote konkretų mentorių, prieš susitikdami su juo atsakykite sau į klausimą “Kodėl renkuosi būtent šį žmogų  ir kaip jis man gali padėti?“

“Įsipareigojau mentoriauti ir siekiau tą daryti geriausiai kaip tik galiu. Bet pavargau.

Turim tikslą, bet rezultato nematau.

Problema ta, kad susitikimo metu mes vis peršokam į kitas temas. Mentee turi kaskart daug klausimų, kurie jam tą dieną svarbūs, o aš stengiuosi padėt.  Tuomet susivokiu, kad susitikimui skirtas laikas jau beveik baigėsi, o kalbėt apie tai dėl ko ir mentoriauju, mes dar nepradėję…

Kartais jaučiu, kad kalbam kalbam, bet tai į niekur neveda… O kartais klausimai tikrai ne iš mano srities. Aišku galiu patarti, bet…”

Ar atpažįstat save? Kaip mentorių, o gal kaip “mentee”?

Mentorių supervizijos metu tokių istorijų išgirstame per dažnai.

 Ypač iš mentorių kurie mentoriauja pirmą ar antrą, trečią kartą.

 Jei patirties mentorystėje turim daugiau, po truputį jau esam išsigryninę, kad mentorystė turi savas ribas. Jei susitarėm dėl tam tikrų dalykų, jų turim ir laikytis.

Taip, žinoma, galima ir papildomas temas pagvildent, jei matom, kad reikia, bet jei tai tampa rutina, tuomet greičiausiai nepasakote laiku stop.

Gary Keller and Jay Papasan knyga  “ TIK VIENAS DALYKAS: neįprastai paprasta tiesa apie įspūdingus rezultatus”  ( The One Thing;  Gary Keller, Jay Papasan)  tikrai rastų vietą  mentoriams ir mentee rekomenduojamos perskaityti lieteratūros sąraše.

Bėda ta, kad mentoriai nori padėti savo mentee viskuo kuo tik gali. Todėl ir susivokia per vėlai, kad jau ir patys pavargo ir rezultato nesimato, nes išsibarstė.

Daliai mentorių nepatogu pertraukti mentee ir pasakyt, kad tai ne jų mentorystės tema ir, kad jis turėtų pasikonsultuot apie tai su kažkuo kitu. 

Kad ir kaip norime padėti savo mentee viskuo kuo galime, verta prisiminti, kad susitelkus į vieną sritį rezultatai bus daug labiau džiuginantys nei išsibarsčius visur.

 Tuomet ir mentorystės vertę pajusti galima greičiau.

Viena iš mentoriaus kompetencijų  yra gebėjimas nusistatyti ribas, susitarti su mentee ir tų susitarimų laikytis. Taip pat gebėti valdyti pokalbį ir pajutus, kad nukrypome per toli nuo savo temos, iš karto stabdyti tiek save, tiek mentee.

Mentee visuomet svarbu prisiminti, kad norit nukeliaut iki pasirinkto taško dažniausiai reikia ne vieno, o kelių mentorių.

 Juk jūs ir pats toje mentorystės kelionėje keisitės.

 Tas žmogus, kuris galėjo jums padėti nueti pirmuosius žingsnius galbūt nebebus geriausias mentorius keliaujant toliau.

Ir atvirkščiai.  Tas, kuris gali būti puikus mentorius kai jūs jau kiek pažengęs, visai nebūtų buvęs jums tinkamas kelionės pradžioje.