-Tai, kodėl neieškai mentoriaus?

 To esu klaususi ne kartą mano aplinkoje esančių žmonių. Na, klausiau tose situacijose, kuomet atrodė, kad mentorius tikrai galėtų būti tas postūmis judėti pirmyn.

Kokie atsakymai?

Na, vienas dažnesių, o kur tą mentorių rasti. Ne, bet kokį, o būtent tą, kuris man tikrai galėtų padėti.

Kitas klausimas – ar tai tikrai padės?

Kas dar?

• Ar tas mentorius žinos kaip mentoriauti, nes šiaip susitikus pasikalbėt galiu ir su draugu ar kolega, kuris dirba panačioje srityje.
• Kaip tam rasiu laiko, jei ir taip nieko nespėju?
• Ar galėsiu būti atviras? Ar neišplepės mentorius visko apie ką kalbam savo aplinkai? Ar man tai nepakenks?

Galėčiau vardinti ir toliau panašius pamąstymus, bet visuose juose atsispindi kelios baimės.

Baimė pasirodyti silpnu, kažko nemokančiu.

Beimė, kad teks imti ir daryti, tai ką nuolat atidėlioju. 

Baimė, kad pasiseks.

Taip, taip. Bijome, kad mums ims ir pasiseks tai padaryti. Nes tai atneš pokyčius. Vienokius ar kitokius. Kažko teks atsisakyti.

O kuo čia dėtas mentorius?

Susirasti mentorių reiškia imti ir įsipareigoti.

Tai taip pat reiškia, kad reiks įsivardinti, ko gi norime ir ieškoti būdų kaip link to keliauti.

Ne tik pasvajoti, o kaip norėčiau to ir ano, bet paskui ir vėl nieko nedaryti.

Susiradus mentorių jau teks imtis veiksmų, o ne tik svajoti ir kalbėti. Tai ir sustabdo.

Sustabdo suvokimas (dažnai net nepripažįntas ir neįvardintas), kad teks ropštis lauk iš įprastos kasdienybės ir bandyti naujus kelius, kartais pradžioje ne itin ir lengvus.

Su mentoriumi tais keliais keliaut bus lengviau. Tačiau jis už mus vis tiek tų kelių neįveiks. Teks patiems.

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. Paulo Coelho, Alchemikas.