Nesvarbu kokioje šalyje esate, Lietuvoje, Italijoje, Prancūzijoje ar net Didžiojoje Britanijoje! Šitų klausimų tikrai sulauksite dažnai, jei užsiminsite apie mentorystę.

Kodėl taip pabrėžiau Didžiąją Britaniją? Nes Europoje tai viena iš tų šalių, kur mentorystė jau gana seniai plėtojama. Jei norite studijuoti mentorystės subtilybes Universitete, tokią programą šioje šalyje tikrai rasite. Šios šalies atstovas įkūrė ir Europos mentorystės ir koučingo tarybą (EMCC), besirūpinančią Mentorystės veiklos profesionalumu ir tuos profesionalumo standartus atitinkančių praktikų akreditavimu.

Bet savo nuostabai, kalbėdama su kolegomis britais, išgirdau, kad jie susiduria su tais pačiais klausimais, kaip ir dirbantys kitose šalyse. Ir kad jiems taip pat tenka dažnai aiškinti kuo gi skiriasi Mentorystė nuo Koučingo.

Koučingas orientuotas į konkrečios problemos sprendimą, o mentorystė – į asmenybės augimą, tobulėjimą. Tad koučingas nukreiptas į problemą, o mentorystė į žmogų. 

Koučingo specialistui nėra būtina turėti patirties toje srityje, kurioje sprendžiama problema, o mentoriui būtina. Ieškome tokio mentoriaus , kuris yra patyręs toje srityje, kurioje mentoriaus. Taip jis galės dalintis su mumis savo išmintimi bei patirtimi. 

Mentorius dažnai savo praktikoje naudoja koučingo elementus.

Jiems abiems reikalingos tos pačios kompetencijos.

Tačiau mentorius ne tik, kad puikiai išmano ir pritaiko koučingo technikas, bet dar papildomai turi turėti patirties mentoriaujamoje srityje, taip pat pasitelkti visus kitus metodus, ne tik koučingo technikas, padėdamas kitam tobulėti, kartu ieškoti atsakymų, būdų kaip siekti tikslų.

Dažnai mentorystė vadinama “koučingu+“. Nes mentorystė daug platesnė nei koučingas. Jai rūpi ne tik konkreti išspręsta problema, o žmogaus tobulėjimas.

Čia tikrai neišvardinau visų mentorystės ir koučingo panašumų bei skirtumų, galbūt kitą kartą.

Ar jums būtų naudinga jei šia tema parašyčiau daugiau?

Pasidalinkite savo mintimis ir kylančiomis problemomis mentorystėje.

Lausiu jūsų žinutės! 🙂